Straipsniai

Iš pradžių daugelyje trihektarių išties uoliai triūsė jų turėtojai – laikė karvutes, auginosi paršelių, pievas nusišienaudavo, daržovių užsiaugindavo. Kai kas iš valstybės šią asmeniniam ūkiui gautą žemę išsipirko, tačiau kiti taip ir liko ilgamečiai nuomininkai. 
Beje, nemažai jų įsigudrino ne patys tą žemę dirbti, bet pernuomoti ūkininkams. Už ne savą turtą jie metai iš metų gauna nemažus nuompinigius, ūkininkai sumoka dar ir žemės mokesčius, be to, sklypai visada pavyzdingai prižiūrėti. Kai kurie tokie „trihektarininkai“ dar iš valstybės ir socialines pašalpas gauna, žiemai seniūnijos jiems malkų parūpina. Jiems nei sėti, nei akėti, nei karvę ar paršelį turėti – viskuo už juos pasirūpinta. Tokių „gudručių“ pilni Lietuvos kaimai. Tačiau ne dykaduoniai valstybės institucijų yra baudžiami, o ūkininkai, kurie dirba išsinuomotus trihektarius.
Tūkstančiai jų -pernuomoti
Neapsikentęs tokia neteisybe vienas Suvalkijos ūkininkas nutarė viešai apie tai prabilti. Pasak Petro Murausko, netrukus vėl teks deklaruoti pasėlius ir jis dvejoja, kaip pasielgti su tais trihektarių plotais, kuriuos nuomojasi. Daugiau kaip 500 ha dirbančiam ūkininkui apie 20 ha užimantys trihektariai – tarsi rakštis geroje vietoje, mat oficialiai nei jų dirbti, nei nuomotis ar pirkti jis neturi teisės, nes tai valstybei priklausanti žemė, kurios statusas – asmeninio ūkio žemė. Vadinasi, ji yra fiziniams asmenims valstybės suteikta žemė naudoti asmeniniam ūkiui laikinos nuomos pagrindais. 
Subnuomoti šios žemės jiems nevalia – reikia patiems dirbti arba grąžinti į valstybinį laisvos žemės fondą. Tačiau vieša paslaptis, kad tūkstančiai trihektarių yra pernuomoti ūkininkams. Kol kas deklaruojant pasėlius niekas ūkininkų nevertė įrodinėti, kokią nuomojamą žemę jie dirba. 
Niekas akylai ir nekontroliavo, kas išties dirba iš valstybės gautą asmeninio ūkio žemę. Todėl daug metų tęsiasi ši keistoka situacija.
– Pagal galiojančius įstatymus žmonės, kuriems buvo skirti tie sklypai, turėjo teisę juos išsipirkti, tačiau nemaža dalis trihektarius gavusiųjų, tuoj juos pernuomavo ūkininkams. Vieni tikina neturėję už ką žemę išsipirkti, pensininkai aiškina, jog nebepajėgia žemės dirbti, todėl perleido ūkininkams, o asocialūs asmenys net neslepia, kad jie nemato reikalo tuo užsiimti. Yra ir tokių „trihektarininkų“, kurie užsienyje uždarbiauja, o čia sugrįžę tik susirenka nuompinigius ir vėl atgal išrūksta. Regis, galėčiau atsisakyti tų trihektarių – neturiu noro pažeidinėti įstatymo, tačiau jie jungia stambius mano laukų masyvus, yra daug metų prižiūrimi, apsėti javais. Jei aš jų nedeklaruosiu, mažiau rizikuočiau, bet tuomet už kiekvieną hektarą prarasiu apie 400 Lt išmokų, negausiu nuolaidų kurui, o juk 300 Lt/ha vis tiek reikės sumokėti tam, kuris man žemę išnuomavo, dar 70 Lt valstybei žemės nuomos mokestį, o juk yra ir tokių, kurių skolas už kelis metus tenka padengti. 
Kita vertus, jei „trihektarininkas“ dabar norėtų tą žemę išsipirkti, negalėtų, mat šiandien valstybinės žemės pardavimas sustabdytas. Taigi jis negali tos žemės įteisinti, o aš jos dirbti negaliu – kažkokia nesąmonė. 
Klausiau žemėtvarkos specialistų, kaip man elgtis: jie patarė dvejus metus tos žemės nedirbti, o kai ji piktžolėmis apeis, tada jie turėsią teisę iš tokių nesitvarkančiųjų ją atimti. Bet jei aš nuomotojui pareikšiu, kad nedirbsiu tos žemės, jis kitam ją išnuomos! Šiame krašte žemės paklausa labai didelė. O žemei patekus į valstybės fondą ji taip pat gali būti atiduota bet kam – nebūtinai man. Tebūnie. Duokime tiems, kas žemę dirbs. Juk tai galėtų būti gera paskata jaunoms šeimoms, kurios norėtų įsikurti kaime. Svarbu, kad su žeme būtų tinkamai elgiamasi, – tikina ūkininkas P. Murauskas.
Beveik reketas!
Beje, jei kas turi bent sklypelį nuosavos žemės, tam pašalpos nepriklauso, tad kai kurie pasvarsto, kad jiems geriau tokio turto neturėti. 
– Antai vienas žmogus paliko likimo valiai savo trihektarį ir su žmona išvyko į Rusiją. Daug metų savivaldybės taryba svarstė, kaip reikėtų paimti iš jo tą žemę, bet be jo paties to negalėjo padaryti. Laukė, kol jo lietuviškas pasas pasibaigs. Aš jam sakydavau, tu parvažiuok, susitvarkyk dokumentus, palik kokį įgaliojimą dėl tos žemės. O jis tuoj atrėždavo: jei tą jis padarys, iš jo pašalpos bus atimtos. Nesusitvarkė žemės dokumentų. Numirė. Tuomet jo žmona pareiškė, kad duočiau po 1000 Lt už hektarą, ji tuomet nueisianti į žemėtvarkos skyrių ir tos žemės atsisakysianti. Tą ir padariau – sumokėjau 3 tūkst. litų. Argi tai ne reketas? Aš dar jos paklausiau, ar supranta, kad kaip labdarą jai daug metų mokėjau žemės nuomos mokestį? 
– Kita vertus, jei būtų žemę jie laiku įforminę, parduodami galėjo gauti už ją kelis kartus daugiau. Juk žemė – turtas, bet man susidaro įspūdis, kad tie, kas gauna pašalpas, ilgainiui savarankiškai mąstyti nustoja. Jie tik bijo, kad neprarastų pašalpų. Manau, valstybė turėtų rimčiau atkreipti dėmesį į trihektarių problemą. Seniūnė manęs prašo, kad imčiau tvarkyti apleistus plotus, bet aš neturiu teisės to daryti. Veši piktžolynai iki pažastų – niekam tas nerūpi. Ar neturėtų tokių plotų savininkai būti baudžiami už žemės nepriežiūrą? Daug metų Nacionalinė žemės tarnyba tos problemos nesutvarko – ar ne ji turėtų už tai atsakyti? O dabar kaltinami ūkininkai, kurie neva nelegaliai trihektarius dirba, – piktinosi Suvalkijos krašto ūkininkas. 
Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM specialistai patikino, kad kasmet iki gegužės 31 d. šios tarnybos teritoriniai skyriai kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančiais asmenimis nustato, kurie fiziniai asmenys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, ir sudaro tokių fizinių asmenų sąrašą. 
Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, asmeninio ūkio žemės sklypai šiame sąraše nurodytiems fiziniams asmenims neprojektuojami. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai nuolat atlieka valstybinę žemės naudojimo kontrolę. Tikrinama, ar faktinis žemės nuomininkas naudoja valstybinę žemę pagal paskirtį. Nustačius pažeidimus, gali būti pareikalauta juos pašalinti, atlyginti žalą arba inicijuojamas nuomos sutarčių nutraukimas prieš terminą. Tuomet tokia žemė patenka į valstybės laisvos žemės fondą. 
Tik priskyrus minėtus sklypus laisvos žemės fondo žemės plotui, jie gali būti nuomojami arba laikinai suteikti naudotis kitiems asmenims. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naudoti valstybinės žemės ūkio paskirties plotus gali tik asmenys, turintys juridinį pagrindą, t.y. turintys valstybinės žemės nuomos sutartis arba Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM teritorinio skyriaus vadovo įsakymus dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme. Valstybinės žemės subnuoma tarp fizinių asmenų negalima.
Už ką baus ūkininką?
Žemės ūkio ministerijos Žemės politikos departamento Žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėja Laima Kasparavičiūtė, komentuodama šią situaciją, paantrino Nacionalinės žemės tarnybos pateiktus teiginius bei nurodė galiojančius įstatymus, kurie pabrėžia, kad valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kuriame nėra statinių, subnuomoti negalima, o asmeninio ūkio žemę turi naudoti patys piliečiai, kuriems ši žemė skirta. Apie tai, kaip gali būti baudžiami ūkininkai, nelegaliai dirbantys „trihektarius“, buvo pasiūlyta kreiptis į Nacionalinę mokėjimo agentūrą.
NMA Komunikacijos skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja Aistė Mileikaitė paaiškino, jog Paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklėse yra nuostata Nr. 40 dėl neteisėto deklaravimo. NMA nustačiusi, kad deklaruoti žemės sklypai neturi atitinkamų žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) patvirtinimo dokumentų, gali konstatuoti, kad pareiškėjas neteisėtai deklaruoja minėtus plotus. Tokiais atvejais taikomos nuostatos dėl tyčinio neteisingo deklaravimo. 
Kaip už tai gali būti baudžiama, smulkiau kalbama atitinkamose taisyklėse, kurias galima rasti NMA tinklalapyje.
Beje, NMA atstovė taip pat pasiteiravo, gal galėtų sužinoti konkretaus ūkininko, kuris domisi šia problema, duomenis, neva tuomet galėtų labai konkrečiai pasakyti, kas jam gresia. Tačiau net ir straipsnyje pakeitėme tikrąjį jo vardą ir pavardę, kad ūkininkas neturėtų rūpesčių su valdžios institucijomis. 
Deja, atsakymo, kaip jam pasielgti su nuomojamais trihektariais, taip ir nepavyko rasti... Ūkininkas paprasčiausiai turėtų žinoti tai, kad nėra to gero darbo, už kurį nebūtum nubaustas.